Mokymas

Vienas graikų filosofas pieš daugeli metų pasakė: „Turite suprasti kas esate! Turite suprasti kas esate!“ Tada priėjęs jo mokinys paklausė. „O tu pats ar žinai kas esi? Filosofas atsakė: „ne, nežinau kas aš esu, - tačiau žinau, kad nežinau!“ Tai buvo Sokratas.

Labai įdomus mokymas! Budistinis lavinimas mus irgi skatina to paties suvokimo. Mes suprantame daugelį dalykų šiame gyvenime, tačiau nesuprantame kas esame... Kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, dėl ko gyvename? Vardan meilės? Pinigų, garbės ar šlovės? Nuveikti kažkam ypatingo šiame gyvenime? Gyvenu dėl šeimos ar trumpalaikės garbės? Visi norime gyventi geriau, bet jei pažvelgtume akyliau pamatytume, kad dauguma žmonių valgo miega ir gyvena tik dėl savo asmeninės laimės. Bet visą tai tik laikina...

Buda gimė Indijoje, karališkoje šeimoje prieš du su puse tūkstančio metų. Jis buvo princas, vardu Sidhartha Gautama ir gyveno puikiai. Turėjo visko, ko jo širdis įsigeisdavo, galėjo mėgautis didžiule valdžia ir aukščiausia padėtimi. Jis buvo karaliaus sūnus ir vieną dieną turėjo paveldėti galingą karalystę. Tačiau Sidhartha jautėsi nelaimingas, ji nuolat lydėjo mintis apie visų būtybių prigimti, kokia ji? Kodėl visos būtybės turi sirgti, senti ir mirti? Ko žmonės ateina į šį pasaulį? Kodėl turime kančią? Kas aš esu?

Vieną naktį Sidhartha nusiskuto galvą paliko rūmus ir tapęs vienuoliu išėjo į kalnus. Neprasdamas ryžto, ištikimai laikėsi pagrindinės savo ieškojimo krypties. Pagaliau vieną rytą, medituodamas po Bodhio medžiu, rytiniame danguje jis pamatė Aušrinę ir tą akimirką Sidhartha ir ta žvaigždė tapo vieniu. Jis suvokė tikrąją savo esmę. Suvokė jog jo protas yra visata- begalinė laike ir erdvėje, o visa visata yra ne kas kita, kaip jo paties protas. Jis perprato, jog šioje vienybėje nėra nei gyvenimo nei mirties. Niekas neatsiranda ir niekas neišnyksta. Mes sakome kad jis atbudo ir suvokė tikrąją savo prigimtį ir žmogaus sąmonę. Buda kuo aiškiausiai suvokė savo teisingą kelią , pažino tiesą ir suprato, kaip jam teisingai gyventi. Visa tai vadinama atbudimu, arba nušvitimu. Patirtis ir tiesa kurią Buda atrado, ar įmanoma kaip nors panaudoti siekiant padėti šiam kenčiančiam pasauliui? Visos būtybės gimsta, kenčia ir miršta vėl gimsta, kenčia ir miršta – vėl, vėl, vėl – begaliniame kentėjimo cikle. Buda matė, kaip būtybes nuolat sukasi gimimo, senėjimo, ligų, mirties rate – be stabtelėjimo, visiškai pasinėrusios į savo troškimus, pyktį ir tamsybę. Šis ratas vadinamas samsara. „Noriu to, noriu šito. Mėgstu tą, nemėgstu šito“. Jos tapo tokios įprastos, kad atrodo visiškai normalios... Iš pradžiu Buda dvejojo, ar reikia žmones mokyti to, ką jis perprato. Gal jie iš jo juoksis, o gal dar blogiau – užmuš už eretiškas įžvalgas? Kas patikės tuo, kas jam, Budai, taip akivaizdu? Bet Buda labai atjautė visas būtybes. Jis pakilo iš savo vietos po Bodhio medžiu ir, palikęs nirvanos ramybę bei palaimą, išėjo į nesuskaičiuojamus miestus ir miestelius mokyti žmonių. Jo praregėjimo patirtis buvo skirta ne jam vienam. Tai itin svarbus dalykas. Jis užrašomas ženklais Dae Ja, Dae Bi(dė dža, dė bi): Didžioji Meilė ir Didžioji Atjauta. Taip šiame pasaulyje prasidėjo budizmas.

 

Tikslas

Dabar žmonės gyvena tankiau, todėl ir santykiai tapo sudėtingesni. Stiprėja ir plinta materialių dalykų troškimas, dėl to žmonės kenčia labiau nei kada nors ankščiau.  Be to, žmonės verčia kentėti ne vien kitus žmonės. Mes kenkiame orui, vandeniui, žolei, medžiams – viskam. Žmonės nuolat kartoja kad nori laisvės, tašiau iš tiesų būtent jie patys didžiausi pavergėjai pasaulyje. Ir užuot mylėję, bendradarbiavę ir atjautę, kaip turėtu elgtis pagal savo prigimti, dabar žmonės tik kovoja tarpusavyje ir su visu pasauliu. Jie neįstengia iš tiesų bendrai veikti petys petin su kitais žmonėmis. 

Ypač svarbu atrasti teisinga gyvenimo kryptį. Kas aš esu? Koks mano gyvenimo tikslas? Jeigu suvoksi, kas ištiktųjų esi, tada suprasi ir savo tikrąjį kelia. Kokį teisinga žingsni turėtum žengti kaip tik šia akimirka? Kad galėtume padėti, patarti kitiems labai svarbu pirmiausia padėti sau. Turime suvokti, kas esame, turime suvokti savo tikrąją prigimtį. Į šį klausima negali atsakyti nei knygos, nei abstraktūs apmąstymai. Mokslų daktaro laipsnis, kad ir koks vertingas, negali prilygti tai galiai, kurią turi vos mirksnį trunkanti aiški įžvalga į savo tikrąją prigimtį. Vienas iš kelių į žinojimą yra meditavimas, praktika. 

Kokoro-No-Kai Vilniuje jau keturi metai, pirmajame etape privalome šviesti žmones, kalbėti ir diskutuoti apie tai. Svarbu išmokyti žmones praktikuoti, kad galėtų padėti sau ir tokiu būdu galėtų padėti kitiems. Centre susitikimai vyksta karta per savaite taip pat savaitgaliniai susitikimai – seminarai.